Artėja gražiausios metų šventės – Šv. Kalėdos, Naujieji metai, apsisuko metų ratas, nepajusime, kaip vėl planuosime ir rengsime kalendorines, valstybines ir kitas šventes. Nieko nepadarysi, laikas bėga, bet kartais norisi jį trumpam sustabdyti, pasidžiaugti praėjusiomis šventėmis ir ištarti: “Sustok, akimirka, žavinga”.
Raudoniškius subūrė Pranašų žvakė
Pirmąjį Advento sekmadienį raudoniškiai susirinko pabūti kartu, pagiedoti, pasimelsti bei prisiminti senąsias lietuviškas Advento bei šv. Kalėdų tradicijas, pasivaišinti adventiniais patiekalais. Susirinkusieji klausėsi Stakių miestelio giedorių giesmių (vad. Jūratė Paškevičienė), Jurbarko kultūros centro vokalinio kolektyvo ,,Verdenė” ( vad. Dalė Jonušauskienė) dainų. Vakaro metu miestelėnai minė mįsles, būrė, uždegė bendruomenės žvakę ir iš mažų žvakelių sudėliojo stilizuotą saulę – Šviesos ir Kalėdų laukimą.
Antrąjį Advento savaitgalį ta pati bendruomenės žvakė ir saulė iš mažų žvakelių šildė žmonių širdis Veliuonoje. Buvo uždegta antroji – Betliejaus žvakė adventiniuose vainikuose. Lyriškas ir ramias melodijas veliuoniškiams dovanojo Jurbarko Bardų klubas. Vakaras jaukus, poetiškas ir šiltas. Buvo galima pasigrožėti adventinių vainikų paroda. Vainikus kūrė patys veliuoniškiai, kas kiekvienas sau, kas kartu su floristu Klemensu Sakavičiumi ir Jūrate Kvietkauskiene Veliuonos krašto muziejuje.
Trečiąją – Piemenų žvakelę uždegėme Veliuonos krašto muziejuje.
Gruodžio 5 dieną, pačioje Advento pradžioje, Vilkijos žemės ūkio mokykloje vyko vakaras, kviečiantis susitelkti, apmąstyti, sustoti tyloje prieš metų pabaigos šurmulį, prisiminti tradicijas, vertybes, pabūti kartu. Tradicijomis,
senove, gal ir vaikyste, kvepiantį vaizdelį parodė Veliuonos kultūros centro dramos būrelis (vad. Regina Mačiulaitienė).
Gruodžiuo 6 dieną su panašia programa aktorės svečiavosi Veliuonos A. ir J. Juškų gimnazijos darželyje Adventinėje popietėje. Ten kartu su auklėtojomis ir vaikučių tėvais bei mažaisiais popietės dalyviais žaidė, būrė, vaidino.
Laukiame Kalėdų – Išganytojo Kristaus gimimo, laukiame Meilės ir Šviesos, Gėrio Atėjimo. Taip svarbu, kad laukimas būtų prasmingas, tikras, jautrus. Todėl toks gražus yra teatro išėjimas į žmones su papročiais, su senoviškais prisiminimais, su močiute ir anūkėle, su adventiniais vakarais kaimo pirkioje mezgant kojines ir siuvinėjant, ką retai jau retai begali pamatyti tikrovėje…
