Kategorija: 2024-ieji – Šarūno Šimulyno metai

Paskelbta

Šarūno Šimulyno metai

Šarūnas Šimulynas jaunystės vasaras smagiai leisdavo Veliuonoje prie Nemuno. Jis turėjo net savo pasigamintą “burlaivį”… Nemunas paliko gilų pėdsaką kūryboje – tapyboje, skulptūroje, poezijoje, novelėje. Pavyzdžiui, skulptūros papuoštos kriauklėmis surinktomis nuo šios gražios upės kranto.

Šiemet jam būtų suėję aštuoniasdešimt penkeri. Į gimtadienio šventę jį pakvietė Jurbarko raj. savivaldybė 2024 metus paskelbdama Šarūno Šimulyno metais. Smagu kai gimtinė prisimena ir vertina savo žmones. Ruošiamės ir mes parodoms.

PRIE NEMUNO

Tamsios plekšnės, kriauklėm apaugusios,

Sumindytos tyso denyje,

Išsprogusiom akimis

Apgailėdamos kraują.

Apverstos,

Šviesios kaip sniego delnai,

Denyje žiopčioja,

O sapnų išbudinti žuvėdrų šauksmai

Laukia giedros;

…

Šarūnas Šimulynas „Ledynų motina“ (69 p.)

Paskelbta

Jautrūs menininko prisiminimai ir meilė tėvui bei gimtajai Veliuonai per savo kūrinius.

Veliuonoje Jurbarko r., dvarininkas Mykolas Zaleskis apie 1817 – 1820 m. senoje dvarvietėje pastatė puošnius vieno aukšto medinius klasicizmo stiliaus dvaro rūmus. XX a. pr. dvarą nupirko švedų kilmės rusų barono Aleksandro Vakselio šeima. Šiuo metu dvarą valdo Olga Vakselytė-Larson.
Dvaro parke iki šiol auga retai Lietuvoje sutinkamas Tulpmedis. Tėvas Šarūnui vaikystėje parodė šį gražų medį, kurio lapai panašūs į prasiskleidusios tulpės žiedą. Iš pažiūros, paprasta istorija per prisiminimus ir meilę tėvui atgulė novelėje „Cepelinas“, vėliau tapyboje „Slaptas lapo gyvenimas“, o dar vėliau tuo pačiu pavadinimu Vido Poškaus ir Aistės Gabrielės Černiūtės kuruojamoje tapybos parodoje Molėtuose.
“…Ir velnias žino kodėl, tą perplėštą, palaidais lino siūlais, atbrizgusia nugarėle elementoriaus puselę sklaidai.
Ir aptinki paauglystėje įdėtą sudžiūvusį lapą. Tulpmedžio. Kurį dvaro parke tau parodė tėvas.
Gyslelių raizgumyne randi slaptą gyvenimą. Įsižiūri. Įtempęs akis vedžioji plonyčiu slūlelių tinklu po nežinomą mano tėvo, atskilusio nuo šakos, laiką.
Ir suvoki – iš kur žinai ligi smulkmenų tai, apie ką niekas nekalbėjo; matai jo vaikystę; kai jau gyvenai jame… Dabar jis manyje. Savo balsu pasakoja. Tą balsą girdžiu tartyje, jo sunkius žingsnius savo kojų žingsniuose…”
„Cepelinas“ 1991 m. 221 p. Šarūnas Šimulynas “Tėvonija”. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1998 m.
Paskelbta

Šarūnas Šimulynas

Taip krito kryžiuočiai prie Veliuonos nuo Goštauto kardo. Dėje, Veliuona tuometinė Junigeda, suliepsnojo nuo savų rankų, kad jos nepaimtų kryžiuočiai.
Šarūnas Šimulynas “Veliuonos Žvaigždė”
Vyrai į kalną ritino rąstus –
Kietai apsikaustę germanų kariai
Vėl veržės iš miškų slėpingos tamsos, –
Kalavijai skambėjo ir kirviai į skydus,
Žiežirbom šviesdami knežo šarvai.
……….
Po daugelio mūšių už gyvą Veliuoną,
Kardu įkvėpdamas įgulai narsą
Bei pagarbą priešų,
Goštautas kovėsi daugybę dienų, –
Sniegų tirpime, pažliugusiam pavasariui bundant,
Plūdo kryžiuočiai per dejuojantį Nemuno ledą.
 
Šarūnas Šimulynas
DVIKOVA. 1991m, aliejus
Paskelbta
Tai buvo apie 1990 metus. Važiavo Š. Šimuynas po audros Panemunės keliu link Veliuonos. Netoli Veliuonos kelią užtvėrė didžiulis granitinis riedulys. Privažiavo daug kelio tvarkytojų, stumdė riedulį, svarstė kur jį dėti. Šarūnas su tuometiniu Veliuonos seniūnu pasitarė ir nutarė riedulį nuo kelio partempti Veliuonon į Šarūno kiemo dirbtuvę. Po metų – 1991-aisiais skulptorius padovanojo veliuoniškiams obeliską skirtą Veliuonos 700 metų jubiliejui. Išsipildė Šarūno svajonė nuo Veliuonos kalno visada matyti mylimą Nemuną.
Atmenu
Baltą kūdikio sąžinę –
Sniegą;
Žalias vasaras,
Globojančias VELIUONĄ.
Priverktą
Vaikystės apleidimo lopšį
Ir garlaivio KĘSTUČIO
Geležų sparnus,
Įsigilinusius į vandens kasimą ;
Džiaugsmą
Išmirusių žvejų ,
Gryno lino
Taip jaukiai
Smala dvelkiančiuos tinkluos.
Neužmirštu ,
Vaikystės netikėjimo
Kvapnių mėlynų ,
Ten spurdančios
Vaivorykšte apdžiūvusios žuvies ;
O naktimis –
Kuproto svirplio giesmė ,
Teškenant
Lipniai ateičiai lašais
Nuo karklų ,
Ant varnalėšos lapų ;
Rėpliojant vėžiams
Į tamsos klaną.
Š. Šimulynas “Ledynų motina”, Vaga” 1986 m.
Accessibility