Prisimindamas antrąsias karo Ukrainoje pradžios metines Veliuonos kultūros centras vasario 22 dieną pakvietė į tapytų rūbų kolekcijos „Ištrūkusios iš pragaro“, pristatymą.
Kaip renginio pradžioje priminė Veliuonos kultūros centro meno vadovė Lina Lukošienė, 2022-ųjų vasario 24-ąją Ukrainoje prasidėjęs siaubas tęsiasi iki šiol… Todėl taip svarbu prisidėti prie pagalbos ir paramos Ukrainai ir aukoti tiek, kiek galime, nes, kaip priminė Lina, svarbiausias yra Evangelijoje minimas „našlės skatikas“, davimas kiek gali, gal pats mažiausias savo dydžiu, tačiau turintis pačią didžiausią vertę…
Nors į kolekciją sujungti rūbai, kuriuos pasiuvo Rasa Eimutienė, Lina Prišmantienė, Jurgita Brazaitienė, Jolanta Grublienė, Jolanta Žilaitienė, ištapė Romarika Pikelienė ir Jurgita Brazaitienė, o pristatė studijos „Menų kubas“, vadovaujamos Jurgitos Brazaitienės, moterys ir vaikai, atrodė išties įspūdingai, renginyje jie nebuvo svarbiausi – visas dėmesys buvo skirtas šešiolikos ukrainiečių moterų prisiminimams, nugulusiems į knygą „Ištrūkusios iš pragaro“ (aut. P. Galkontaitė ir L. Šlipavičiūtė).
„16 skirtingų profesijų ir patirčių, vos tik į paauglystę įžengusios mergaitės ir brandos sulaukusios moterys, kaip ir milijonai kitų ukrainiečių, gyveno įprastą gyvenimą. Mokėsi, dirbo, puoselėjo namus, kūrė verslus, augino vaikus, svajojo ir planavo. Iki 2022-ųjų vasario 24-osios, kai visų jų gyvenime nutiko karas.
Atėjūnų kerziniai batai išspyrė iš nusistovėjusios kasdienybės, išmušė pagrindą iš po kojų, atėmė namus, ateities svajones, atplėšė nuo sūnų, tėvų, vyrų ir brolių. Artimųjų žūtys, sudarkyti, išniekinti kūnai, susprogdinti namai, pakrikusi psichika ir nuolatinis klaikas, jaučiant, kaip mirtis alsuoja į pakaušį, – tokio turinio prisipildė jų dienas ir valandos. Prasidėjo nuožmios lenktynės su mirtimi.
Šias ištrūkusias iš pragaro pasakotojas likimas atvedė į Lietuvą. Dažną su vienui viena kuprine, kurioje pora pakaitinių rūbų ir plėnimis paverstas buvęs gyvenimas.
Atkirstos nuo artimųjų, kamuojamos ilgesio ir išgyvenusiojo kaltės, jos bando pradėti nuo nulio. Tebekrūpčioja nuo praskrendančių lėktuvų gausmo ar trankių fejerverkų ir sapnuoja plačiažiedes Ukrainos saulėgrąžas.
16 karo liudijimų. Autentiškų, unikalių ir sukrečiančių. Kodėl privalome juos išgirsti? Kad neapsnūstume, nenurimtume, nesusitaikytume. Kad nuolat prisimintume, jog tebevyksta žūtbūtinė kova tarp gėrio ir blogio. „Mes kovojame ne prieš, – pasakys vienas šios knygos herojus, – o už. Už tuos, kuriuos mylime, už teisę gyventi savo žemėje”
Vakare skambėjo originalios ir aranžuotos ukrainiečių liaudies dainos, atliekamos dainininkės Halynos Pšeničkinos, kuriai akomponavo kompozitorius Vytautas Pilibavičius. Šios dainos, kaip prisiminė Halyna, buvo surinktos tautosakos ekspedicijose visoje Ukrainoje. Nemažai jų užrašyta dabar labiausiai karo nusiaubtose vietovėse, o daugumos jas dainavusių žmonių jau nebėra gyvųjų tarpe.
“MŪSŲ LAIKAS” Rūta Vasiliauskienė
